Iš Einšteino teorijos visi žinome, kad šviesos greitis yra konstanta, kuri nustato, kad jis yra pastovus ir turi fiksuotą vertę. Kadangi šviesa yra mūsų informacinis laukas, tai reiškia, kad šviesos savybes įgyja visa per ją ateinanti informacija. Nedideliais atstumais šie efektai nėra svarbūs, tačiau kai atstumas didesnis, būtina į šias šviesos savybes atsižvelgti. Pavyzdžiui, nuo saulės fotonas atskrieja per 8 minutes, o tai reiškia, kad mes saulę visada atome 8 minutes praeityje. Tuo tarpu savo aplinką suvokiame akimirksniu, su labai nedideliu uždelsimu. Iki artimiausių kitų žvaigždžių yra ne mažiau nei 4 šviesmečiai, vadinasi tas žvaigždes matome 4 metų senumo, nes tiek reikia informacijai atkeliauti iki mūsų. Paukščių tako skersmuo yra 100 000 šviesmečių, todėl nuo vieno jos galo iki kito informacija šviesos pavidalu keliauja 100 000 metų. Tai pagrindinė visų informacinių laukų savybė, kuri informacijos judėjimui dideliais ar mažesniais atstumais suteikia apibrėžtas savybes.

Iš to seka, kad yra pati nepriklausoma tikrovė ir yra jos informacinis antstatas. Kaip informaciniai įvykiai suvokiami priklauso nuo stebėtojo judėjimo, nes judėjimo greitis keičia laiko ir atstumo parametrus. Šie parametrai nėra nepriklausomi nuo judėjimo, pagal Einšteino atrastas formules, nes kuo stebėtojas juda greičiau, tuo laikas teka lėčiau ir tuo trumpesnis matavimo prietaiso ilgis. Kadangi greitis yra šių parametrų santykis, tai jam galioja visi reliatyvistiniai efektai. Tai visiems žinomi dalykai, kurie labai plačiai išaiškinti internete. Tuo tarpu aš noriu iškelti kitą klausimą: ar yra visatoje toks procesas, kuris tikro įvykių lauko tikrovės informaciją išnešiotų akimirksniu, be jokio uždelsimo.

Įvykis reliatyvumo teorijoje žymimas šviesos konusu, kuris yra koordinačių sistema ir dvi į viršų einančios tiesės, kurios pasvirusios tiek, kiek leidžia maksimalus šviesos greitis. Horizontali ašis žymi erdvę, o vertikali – laiką. Joks informacijos judėjimas pagal Einšteino teoriją negali išeiti iš šio konuso ribų. Koordinačių sistema žymi praeitį – tai ateinantis šviesos signalas, dabartį – tai koordinačių sistemos centras, vadinamas įvykiu ir ateitis – maksimaliu greičiu iškeliaujanti informacija apie įvykį į ateitį. Pagal reliatyvumo teoriją, visi įvykiai yra chaotiškai išsimėtę kosminėje erdvėje ir jis surišti tik per šviesos konusų tieses. Per horizontalią erdvės tiesę, tariama, nevyksta joks procesas, kuris akimirksniu surištų visus įvykius ir išrikiuotų visus visatos šviesos konusus ant jos.

Šis procesas yra svarbus tuo, kad nuo jo priklauso ar visa visata sukabinta tik lokaliai, ar yra jėgos, kurios veikia visos visatos mastu ir jų greitis begalinis. Jeigu toks bendros dabarties laukas būtų įmanomas, tai būtų įmanoma iš visos visatos gauti informaciją be jokio uždelsimo: matytume kas kur vyksta šią akimirką. Šviesos greičio atžvilgiu ši informacija atrodytų kaip ateities žinojimas. žinotume Saulės ateitį 8 minučių ribose, visą planetų sistemą – 12 valandų ribose, artimiausias žvaigždes – 4 metų ribose, o visą galaktiką – 100 000 metų ribose. Toks laukas parodytų jau dabar, ką kiti sužinotų tik po daugybės metų. Tokia teorija, žinoma, prieštarauja reliatyvumo teorijai, pagal kurią niekas negali judėti greičiau už šviesą, tačiau manyti, kad Einšteino žodis yra galutinis – manau neteisinga.

Toks procesas ir tokia informacija peržengtų visos dabartinės fizikos rėmus, bet jeigu tokia galimybė egzistuoja, ji turi būti labai aktyviai tyrinėjama. Einšteino visata uždeda kosminei civilizacijai labai didelius apribojimus, tad jeigu ji aiškina tikrovę klaidingai, toks dirbtinis savęs ribojimas yra labai žalingas. Tai yra mokslo pažangos stabdymas klaidingu įsivaizdavimu – jeigu netiki kad toks procesas įmanomas, tai nededi jokių pastangų jo įvaldymui. Šitaip gaištamas laikas, resursai švaistomi ne tokiems svarbiems dalykams.

Tiriant žmogų, naudinga jo galimybes vertinti dviem aspektais: vienas jų yra sąmonės aprėptis, o kitas – realaus veiksmo erdvė. Pati savaime sąmonė gali apimti visą realybę, tačiau kuo toliau nuo tiesioginio patyrimo, tuo ji yra labiau pasinėrusi į fantazijų pasaulį. Kitaip sakant, tolstant nuo centro, sąmonės turinio kokybė – prastėja, atsiranda daug neteisingų vertinimų, interpretacijų ir išsigalvojimų. Tiesioginė patirtis, kontaktas – kokybę gerina, bet tam reikia, kad žmogus turėtų plačią realaus veiksmo areną. Reali sandūra su pasauliu žmogų daro protingesniu. Tačiau tam reikia viena vertus – proto, ir kita vertus materialinių galimybių. Neturint pakankamos kokybės proto, tokią veiklos erdvę suskurti sunku, ypač tada, kai tenka susidurti su iššūkiais ir sudėtingomis problemomis.

Tai struktūrinis pjūvis, kurį galima vaizduoti erdviškai ir kaip procesą laike. Imant konkretų žmogų arba organizaciją, vertinama konkreti faktinė padėtis, nustatoma, koks lygis duotu momentu yra pasiektas. Tam reikalinga sistema, kuri atitinka pasaulio sandarą ir leidžia lyginti santykį tarp sąmonės aprėpto ploto ir realios veikimo erdvės. Šita sistema konkretizuojama sudarant lygių hierarchiją, suteikiant kiekvienam lygiui atitinkamą numerį. Tai universalus principas, kuris turi labai platų pritaikymą, leidžia įvertinti save ir kitus.

Aš siūlau variantą, kuriame maksimali erdvė yra visa galaktika. Jeigu sugebama sujungti šį sąmonės plotą su veiksmo galaktiniais veiklos masteliai, turime aukščiausio lygio pasiekimą, kuris lygus 1. Žemesnis lygis yra daug žvaigždžių aprėpiantis sektorius, rodantis technologinius pasiekimus, suteikiančius priemones efektyvioms tarpžvaigždinėms kelionėms, kurios yra galaktikos užkariavimo prielaida. Čia būtų žemesnis už aukščiausią, 2 lygis. Trečias lygis (3) pasiekiamas tada, kai sugebama keliauti į vietines žvaigždes, esančias arčiausiai gimtosios žvaigždės. Šis proveržis reikalauja fundamentalių atradimų, kuriuos padarius baigiasi sėslios kosminės civilizacijos era ir prasideda kosminių keliautojų ir tyrinėtojų civilizacija, atverianti kontaktų su nežemiškomis rasėmis galimybę. 4 lygis – tai vienos žvaigždės lygis, kuriame mokama skraidyti kosmine erdve, tačiau tik vietinės planetų sistemos tyrinėjimo tikslu. Ir žemiausias, 5 lygis yra vienos planetos lygis, kurioje sukuriamos technologijos, leidžiančios visą žmoniją paversti „globaliniu kaimu“.

Ši sistema yra bendras principas, kuris parodo kaip vertinamas žmogaus, organizacijos, civilizacijos rangas, nustatant proporcija tarp to, ką sąmonė sugeba aprėpti savo viduje ir kas įmanoma realiai realizuoti fiziniame pasaulyje. Mūsų planeta, akivaizdu, penktą lygį yra pasiekusi, nors pilnos realizacijos dar nėra, nes nesukurta pasaulinė vyriausybė, nėra centralizuotos valdžios. Galbūt to niekada ir nebus, tada penktą lygį turėsime su daugiapoliu variantu. Taip pat planetoje veikia kelios organizacijos, kurios turi galimybę iš dalies realizuoti 4 lygį, tačiau tik mokslinių tyrimų ir eksperimentų tikslais. Kadangi kai kurios iš jų neturi finansavimo, techninės galimybės nerealizuojamos ir sėdima stagnacijoje. Ketvirtas lygis bus užbaigtas tada, kai bus kolonizuota visa saulės sistema ir susisiekimo ir technologijų galimybės prilygs vietiniam susisiekimui planetoje. Iki to dar reikia paaštrinti protą ir patobulinti kosmines technologijas: mokslą, transportą, kosminę mediciną ir t.t. Aukštesni lygiai – dar sunkiau pasiekiami, jiems įgyvendinti reikia gerinti sąmonės kokybę, kad jos turinys atitiktų tikrovės sandarą ir ją būtų galima įvaldyti pritaikius fizikines technologijas.

Matome, kad svarbiausias momentas yra sąmonės kokybė, nors svarbios ir materialios galimybės. Tai reiškia, kad sąmonė gali būti kokybiška ir nekokybiška, net tuo atveju, kai ji užima tą patį aprėpties plotą. Kokybišką sąmonę charakterizuoja žinių lygis, jų atitikimas tikrų, pažangių tikrovės galimybių, kurias pasiekti įmanoma tik tada, kai įtraukiamos tos galimybės, kurios yra anapus tiesioginio suvokimo ir primityvių mąstymo šablonų. Šios galimybės visos išvaikščiotos ir šaltinis išsemtas iki galo, tad norint žengti tolesnius žingsnius, reikia šį stereotipinio mąstymo barjerą sulaužyti ir sukurti naują pasaulio interpretavimo principą. Man šiuo metu tai yra viena iš svarbesnių temų. Nekokybiška sąmonė turi klaidingus vaizdinius, neatitinka tikrovės, paskendusi iliuzijose, nusigrybavusi į fantazijų pasaulius ir svarbiausia yra nepraktiška technologine prasme. Tokie yra mitologiniai, religiniai, ezoteriniai vaizdiniai, kurie uždengia tikras galimybes ir jų marinavimas užkerta visus kelius į ateitį. Kokybiška sąmonė – atitinka tikrovės struktūrą, žino jos neprimityvius principus, turi efektyvius metodus jiems išreikšti. Tai taikytina matematikai, fizikai, logikai ir pan.

Elon Musk just published an update on his plans to colonize Mars with 1 million settlers. The deadline for preparations is 10 years. Do you think he is going to succeed and which type of space colonization has a brighter future? Should we concentrate on colonizing planets, or should we build huge space stations? Which path is technically more difficult? You can read the article here http://www.businessinsider.com/elon-musk-mars-colony-details-new-space-study-2017-6